Gimė 1948.08.03 Kaune ( išties Altajaus krašte, o keturių mėnesių parvežė į Lietuvą, į Kauną).

Vera Vasiliauskienė pasakoja:

“aš esu rusė – kaip ir mano tėvai. Augino mane ir mano brolį mamytė viena,kadangi tėvas mus paliko.Gyvenom sunkiai,bet anais laikais daug kas sunkiai vertėsi.Mums buvo sunku ir dėl to,kad esame rusai. Mamytė kalbos tada dar nemokėjo,todėl teko patirti visko,o dar ir tėvo nebuvo. Girdėjau įvairių epitetų apie save ir mamą,bet pasaulis ne be gerų žmonių, o jiems padedant mes išgyvenome ir atradome savo vietą Lietuvoje. 1955 metais pradėjau lankyti rusų mokyklą Šančiuose 16 – tąją vidurinę,ten baigiau 6 klases, o vėliau mokiausi Kauno internatinėje mokykloje,nes šeima sunkiai vertėsi. 1964 metais baigiau 8 klases ir pradėjau dirbti Kauno Radijo gamykloje.Taip, būdama šešiolikmetė, įžengiau į suaugusiųjų gyvenimą. Pradėjau dalyvauti saviveikloje, Kauno Karininkų namuose,nors dainavau tiek, kiek save atsimenu, gal nuo kokių trejų metų,mokykloje dainavau,šokau, skaitydavau eiles ir prozą.O į Karininkų namus ėjau dainuoti,nes ten buvo steigiamas rusų liaudies choras,o man labai patinka liaudies dainos, o ypač rusų liaudies. Dainavau daug ir solo teko dainuoti.Visada svajojau apie muziką, bet kliūtis buvo finansinė padėtis.Todėl nusprendžiau, jei neturiu galimybių profesionaliai, tai saviveikloje aš dainuosiu.1970 m. gruodžio mėnesį ištekėjau, o 1971 metais atvykau gyventi į Kazlų Rūdą. Dirbau beveik 30 metų Medžio drožlių kombinate,po to beveik penkerius metus baldų ceche.Iš ten ir išėjau į užtarnautą poilsį. Visus tuos metus dalyvavau meno saviveikloje; dainavau moterų ansamblyje, kvartete, tercete, o 1979 metais ėmė kurtis folkloro ansamblis ” Sūduonia “,nuo pat pirmųjų jo įsikūrimo dienų dainuoju ten. Esu labai dėkinga mūsų pirmajam ansamblio vadovui Jauniui Vyliui už jo kantrybę mokant mus dainuoti liaudies dainas,už įskiepytą meilę lietuvių liaudies dainai ir ne tik už tai,o ir už tas nuostabias akimirkas, kai lankėmės pas močiutes rinkdami ir užrašinėdami tuos neišsemiamus klodus: dainų,pasakojimų,šokių.Džiaugiuosi,kad gyvenime teko sutikti tokius puikius žmones.

Kažkada mamyte man buvo sakiusi,kad, vaikeli, gal gana tų dainų,o aš ir atsakiau,kad dainuosiu tol, kol pajėgsiu tai daryti,ką sėkmingai ir darau iki šiol.“